„Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apaštalų darbai 3:6)

5 žingsniai į pasaulietiškumą

Ištrauka iš knygos pašaukimas

5 žingsniai į superdvasiškumą

Ištrauka iš knygos pašaukimas

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską

Reinhardo Bonnkes knyga, 12 įkvepiančių tikrų gyvenimo istorijų

Kelionė į THIS IS THE DAY festivalį

Įspūdžiai iš kelionės

2017 m. kovo 31 d., penktadienis

Kris Vallotton - 10 paprastų būdų įveikti baimę

Baimė turbūt yra tai, kas žmonių likimus apiplėšia labiau nei bet kas kitas. Paklausk savęs – ką tu darytum, jei būtum dešimt kart drąsesnis?. Jei tavo atsakyme yra bet kas apart to ką dabar darai, tada baimė jau iš tavęs vagia tavo likimą.

Drąsūs žmonės nėra bebaimiai, jie tiesiog yra tie, kurie neleidžia baimei diktuoti ką daryti o ko ne. Baimė dažnai saugo lobius, vertingus dalykus ir Dieviškus likimus! Baimė yra dvasia, kurios misija strategiškai demoralizuoti savo aukas ir atbaidyti jas nuo Dievo numatyto tikslo.

Štai 10 dalykų, kuriuos galima padaryti susidūrus su baime:

1. Suprask, kad baimė nėra iš Dievo
1 Jono laiškas 4:18 „Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje.“

2. Atmink savo liudijimus (jie yra karo ginklai)
78 psalmė 9-11 „Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną. Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė. Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.“

3. Atmink, kad darbas, kurį darai yra kilnus
Nehemijo 6:3 „Aš jiems pranešiau: „Dirbu didelį darbą ir negaliu ateiti. Darbas susitrukdytų, jei eičiau pas jus, palikdamas jį“.“

4. Atmink kas tu esi!
Nehemijo 6:11 „Aš jam atsakiau: „Ar aš turėčiau bėgti? Kas aš esu, kad eičiau į šventyklą gelbėtis? Neisiu“.“

5. Pasitikėk Jėzumi, kad Jis tave išsaugos
Judo laiškas 24-25: „Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu, vieninteliam išmintingajam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia dabar ir per amžius! Amen.“

6. Kai esame silpni, Jis stiprus!
2 Korintiečiams 12:9-10: „Bet Viešpats man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“

7. Nepasiduok nerimui!
Filipiečiams 1:28 „ir niekuo nesiduodate priešininkų išgąsdinami. Jiems tai žlugimo ženklas, o jums – išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas.“

8. Nebijok!
Izaijo 54:14 „Tu įsitvirtinsi teisume, priespaudos nebepatirsi. Nebijok, nes siaubas prie tavęs nepriartės.“

9. Pasirink stiprybę ir drąsa
Jozuės 1:6-9 „Būk stiprus ir drąsus; tu padalinsi žemę tautai, kurią duoti pažadėjau jų tėvams. Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą, kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę, nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi. Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. Atsimink, ką įsakiau, – būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi“.

10. Atmink, kad tau duotas sveikas protas.
2 Timotiejui 1:7 „Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir sveiko proto dvasią.“

TAVO MISIJA
Tavo misija yra drąsiai būti tuo, kuo esi pašauktas būti, eiti ten, kur niekad nebuvai, drąsiai stoti akistaton su blogiu ir su pasitikėjimu daryti tai ko niekad anksčiau nedarei. Pasaulis laukia tavęs pilnai realizuoto ir pilno gyvybės! Būtent, jis laukia taves kaip dovanos žemei.

Versta iš http://krisvallotton.com/10-simple-ways-to-destroy-fear/
Share:

2016 m. spalio 1 d., šeštadienis

Rusija: Krikščionys susiduria su augančiu persekiojimu

Eric Mataxas

Mes visi žinome apie baisias aplinkybes, su kuriomis susiduria krikščionys islamiškame pasaulyje. Netgi baltieji rūmai galų gale krikščionių persekiojimą Irake ir Sirijoje pavadino genocidu.

Tačiau yra dar viena vieta pasaulyje, kur religinė laisvė atsidūrė pavojuje – Rusija.

Tai yra iš dalies netikėta. Galų gale po sovietinė Rusija didžiuojasi savo krikščioniškuoju paveldu. Jos prezidentas, Vladimiras Putinas, save pristatė kaip Rusijos ortodoksijos čempioną. Jo pozicija ginanti tradicinę santuoką ir oponuojanti homoseksualiems aktyvistams pelnė gausią pagarbą ir palaikymą iš daugelio krikščionių.

Tačiau paklauskime Donaldo Ossewaarde’o, ar jis mano, kad Putinas ir Putino Rusija yra religijos laisvės čempionai. Ossewaarde’as – baptistų misionierius iš JAV, buvo vienas iš pirmųjų, kuriems teko palikti šalį dėl neseniai priimto „Yarovaya“ įstatymo

Yarovaya“ įstatymas (rusЗакон Яровой), kuris neva turėtu būti antiteroristinis ir užtikrinantis viešąjį saugumą, draudžia „religinius susirinkimus neregistruotose vietose“, draudžia skelbti religinius įsitikinimus internetu ir suteikia daugiau teisių Rusijos pareigūnams apriboti atvykimą ir net išvykimą iš šalies.

Kadangi naujasis įstatymas sukuria rimų apribojimų evangelizacijai (arba kaip Rusijos valdžia vadina - „prozelityzavimui“), nėra sunku nutuokti, kaip baptistų misionierius galėtu „prisivirti sau košės“.

Naujasis įstatymas „misionierišką darbą“ apibūdina kaip „religinės asociacijos veiklą, skirtą skleisti informaciją apie jos tikėjimą tarp žmonių, kurie nėra tos religinės asociacijos dalyviai (nariai, sekėjai), su tikslu tuos žmones padaryti dalyviais (nariais, sekėjais).

Veikla, patenkanti po šiuo apibrėžimu gali būti „atliekama „be kliūčių“ [paskirtose] bažnyčiose ir kitose religinėse vietose… [ir tai yra] aiškiai draudžiama vykdyti misionierišką veiklą privačiose patalpose.“

Ossewaarde’as buvo areštuotas už tai, kad rengė Biblijos studijas savo namuose ir paviešino informaciją apie jas. Jam už tai buvo skirta 40 000 rublių, arba 625 JAV dolerių bauda. Dar daugiau – Rusijos teismo paskirtas advokatas įspėjo jį sutikti su baudos skyrimu ir palikti Maskvą. Tačiau Ossewaare’as šį sprendimą apskundė.

Kitos grupės, kaip septintosios dienos adventistai, mormonai ir ypač sekmininkai yra teisėtai susirūpinę dėl to kas bus toliau. Rusijos sekmininkų sąjungos lyderis krikščionių teisių grupės Forum 18, esančios Osle, pasakė, kad „vietinės policijos pareigūnas atėjo į namus, kur grupė sekmininkų susitinka kiekvieną sekmadienį … [ir] su pasitenkinimu išrėžė: „dabar jie įgyvendina įstatymą ir aš išvysiu jus visus lauk iš čia.“

Taip naujasis įstatymas gresia tapti dar vienu skyriumi jau ir taip visą amžių besitęsiančioje Rusijos sekmininkų persekiojimo istorijoje.

Yra visiškai aišku, kad naujasis įstatymas turi labai mažai ką bendro (jei iš vis turi) su krikščionybės gynimu ir turi daug bendro su rusiškuoju nacionalizmu. Deividas Aikmanas sakė žurnalui „Christianity Today“ - „Rusijos ortodoksų bažnyčia yra rusiškojo nacionalizmo tvirtovės, pastatytos Vladimiro Putino dalis… Viskas, kas nesutampa su šia kryptimi yra reali grėsmė, ar tai būtu evangelikų sekmininkų misionieriai ar bet kas kitas.“

Esmė yra tame, kad islamistai ir hindu nacionalistai taip pat žiūri į nebendradarbiaujančius krikščionis kaip į grėsmę jų pačių „gerosios visuomenės“ sampratai. Ir kol [ačiū Dievui] Rusija nenaudoja smurto – bent jau kol kas ne – religinės laisvės apribojimas yra realus kaip niekad.

Taigi, savo susirūpinimą ir nepasitenkinimą mes turim padaryti aiškų valstybės departamentui, baltiesiems rūmams ir mūsų išrinktiems atstovams. Ir jei mes negalim priversti savęs to padaryti, mes mažų mažiausiai turim turėt padorumo nustoti garbinti Vladimirą Putiną.

Versta iš BreakPoint
Share:

2016 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis (epilogas)

Šventosios Dvasios siurprizas
 

Po to atėjo laikas, kai aš turėjau pristatyti savo matymą. Nuėjau ant scenos ir vėl mano širdis buvo perpildyta. Padėkojau mano svečiams už tai, kad jie atėjo. Man buvo didelė garbė sužinoti, jog jie parodė susidomėjimą ir atsiliepė į mūsų kvietimą. Po to aš pristačiau Dievišką planą, kaip padidinti mūsų manevringumą. Atėjo laikas paprašyti jų prisijungti prie mūsų kaip maldos partneriai.
Staiga Dvasia man sušnibždėjo į mano širdį: „Pakviesk juos atgailai“.
Aš nutilau, stovėdamas ant podiumo. Galima buvo neabejoti, kad aš išgirdau neteisingai. Tai nebuvo nusidėjėlių susirinkimas. Jie buvo krikščionių lyderiai galėjo įsižeisti, jeigu aš pakviesiu atgailai. O jeigu kas nors iš dalyvaujančių buvo dar iki šiol neišgelbėtas, tai tas žmogus bus demaskuotas kaip veidmainis, atsakydamas į kvietimą viešajame susirinkime.“
„Pakviesk atgailai“.
Šį kartą aiškiai išgirdau raštą. Klaidos negalėjo būti.
- Mano draugai, - tariau, - Šventoji Dvasia pasakė, kad aš turiu pakviesti atgailai. Tokiame susirinkime kaip šis, turiu prisipažinti, aš neplanavau šito daryti, bet aš tiesiog busiu paklusnus Viešpačiui. Ar negalėtumėte nuleisti galvas maldai tiesiog dabar.?
Girdėjosi, kaip daugelis salėje kosčiojo. Galima buvo išgirsti kėdžių girgždesį ir drabužių čežėjimą, kada tikintys lėtai nulenkė savo galvas. Dabar jie laukė tyloje.
- Aš norėčiau jūsų paprašyti, kad kiekvienas šį rytą ištirtų savo širdį. Jeigu jūsų gyvenimas turi šiandien pasibaigti, ar žinote jūs, kur praleisite amžinybę? Ar pas jus yra tas pasitikėjimas? Jeigu jūs priėmėte Jėzų kaip savo Gelbėtoją, žinoma, jūs būsite su Dievu. Bet jeigu jūs nepriėmėte Jėzaus kaip savo Gelbėtojo, tada jūs ignoravote išgelbėjimo dovaną, kurią pats Dievas jums davė. Kaip jūs galite išsigelbėti, jeigu nepriimate tokios didelės dovanos? Norėčiau paprašyti tų, kurie yra šioje salėje ir kurie norėtų priimti Jėzų kaip savo Gelbėtoją, tiesiog dabar pakelkite ranką.
Kiekvieno kvietimo atgailai metu yra momentas, kada klausantieji nulenkia galvas maldai, o po to girdi, kaip pastorius arba evangelistas sako: „Taip, aš matau jūsų ranką.“ Šie žodžiai reiškia, kad grupėje kažkas neišgelbėtas ir šis žmogus duoda suprasti tai pakeldamas ranką. Jis savo paslaptingą būseną padaro visiems žinoma. Galima teisingai pripažinti, jog krikščionių lyderiams kiekvienam aukščiausiu laipsniu buvo smalsu, ar kas nors pakels iš jų ranką. Žinoma, jie būtų buvę šokiruoti, jeigu nors viena ranka pakiltų. Ir, tiesą sakant, aš taip pat. Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kada aš paprašiau pakelti rankas.
- Taip, aš matau tą ranką, - pasakiau aš. – Ir jus, ir jus, ir jus, ir jus, ir dar, ir dar. Taip, taip, taip, taip, taip...Aš matau tą ranką.
Ir vis dėlto jų buvo dar daugiau.
Atmosferoje jautėsi tarsi elektriniai svyravimai. Bet niekas iš mano krikščionių draugų nežinojo, jog tuo metu man atsivėrė Dieviškos meilės ir malonės didelis apreiškimas. Ir jis atėjo man taip, kaip niekada negalėjau aš ir įsivaizduoti.
Kiekvienas susirinkimo narys, neabejotinai, klausė savęs, kaip galėjo tiek daug krikščionių lyderių nežinoti Kristaus kaip savo Gelbėtojo? Kai kurie salėje netgi pradėjo keisti savo maldos pozas, kad pamatytų, kas pakėlė ranką.


- Tai šventas momentas, - tariau aš, - aš noriu, jog mes ir toliau melstumėmės. Šioje vietoje šį rytą Dvasia kreipiasi į daugelį širdžių. Mes nenorime praleisti tai, ką Jis daro.
Po akimirksnio aš pasakiau:
- Dabar norėčiau paprašyti tų, kurie pakėlė ranką, išeiti į priekį ir atsistoti prieš mane. Nedelskite. Jeigu jums būtina priimti Kristų šį rytą, eikite dabar.
Aš niekada to neužmiršiu. Septyniolika žmonių išėjo į priekį, kai kurie net bėgo. Jie greitai susirinko į liniją priešais sceną, kai kurie verkė, kiti drebėjo – visi buvo paliesti Šventosios Dvasios, kad priimtų Kristų kaip savo Gelbėtoją.
Tada aš tariau susirinkimui:
- Dabar jūs galite pakelti akis ir pasižiūrėti, ką padarė Dievas.
Visi pakėlė galvas. Dabar kiekvienas priėmė apreiškimą, kuris atėjo man. Kiekvienas iš septyniolikos žmonių, stovinčių prieš mane, buvo su viešbučio „Karltonas“ uniforma. Tai buvo žmonės, kuriuos mes praleidome savo maldos partnerių paieškose. Tai buvo tarnautojai, oficiantai, į kuriuos mes nekreipėme dėmesio, kol mėgavomės pusryčiais. Septyniolika oficiantų norėjo pažinti Jėzų.
Aš pažiūrėjau į savo draugus krikščionis ir tariau:
- Ar tai ne tai, dėl ko mes čia atėjome? Šiandien mes visi turime grįžti į namus su dideliu džiaugsmu. Ateidami pusryčiauti su „Kristus visoms tautoms“ mes šiuos septyniolika susitikimų padarėme įmanomais.
Visame kambaryje pradėjo šmėkščioti nosinės. Įsiviešpatavo šventa tyla. Aš negalėjau nieko padaryti ar pasakyti, kad geriau pademonstruoti mūsų pašaukimo esmę būti Gerosios Naujienos liudytojais ir skelbėjais.
Vienas jaunas pastorius tą rytą buvo visiškai pakeistas. Jis davė pažadą, kad nuo šios dienos niekada nesikreips nė į vieną grupę, niekur nė dėl bet kokios priežasties, kol neatliks atgailos. Tokia ištikimybė visada atneš vaisių. Jo atveju, dėl šio sprendimo jo bažnyčia išaugo iki 40 000 žmonių.
Aš vedžiau septyniolika oficiantų jų atgailos maldoje. Po to juos pasveikinau, vienam paskui kitą spausdamas rankas ir sakydamas, jog tai - ne jų santykių su Viešpačiu pabaiga, o tik pradžia.
Aš susilyginau su paskutiniu oficiantu linijoje, jaunu žmogumi. Paėmiau jį už rankos.
- Koks jūsų vardas? – paklausiau aš.
- Natanas.
- Natanai, - tariau aš, - sveikas atvykęs į Dievo šeimą.
Jis linktelėjo ir nusišypsojo man pro ašaras. Jis laikė savo ranką manosiose ir ilgą laiką paprasčiausiai ją spaudė nepaleisdamas. Mačiau, jog jis buvo giliai sujaudintas. Aš neturėjau laiko su juo pasikalbėti, bet aš žinojau, kad šio sprendimo pamate padėta labai ilga ir svarbi istorija.
Tokia pati istorija yra po kiekvienu iš milijono sprendimų Kristaus naudai, kuriuos mes registruojame. Nejaugi nenuostabu bus Danguje? Mes turėsime užtektinai laiko, kad išgirstume visas istorijas nuo pradžios iki šlovingos pabaigos.


Mes esme ne tik visagalybės atstovai, mes – visažinystės atstovai.
Mes visko nežinome, bet Dievas žino.
Pasitikėkite Jo tobulu žinojimu.
Jeigu mes prisiderinsime prie Jo balso ir busime Jam paklusnūs,
Jis pasirūpins tuo, kad mes būtume panaudoti Jo didžiam tikslui, -
sugniuždyti pragarą ir pripildyti Dangų.
 
Share:

2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis (tęsinys)

Gyvenimo griuvėsių dugne
  
Kai aš pradėjau judėti šita kryptimi, nežinojau, kad tuo metu Natano gyvenimas taip pat buvo ant seklumos, bet visiškai kitaip. Jo svajonės tapti vadovu ir gerbiamu šeimos žmogumi buvo sugriautos. Visos jo pastangos nugalėti savo gėdą patyrė nesėkmę. Jį paliko šeima ir draugai. Jo gyvenimas prarado prasmę.
   Aš nemačiau, kaip jis paėmė iš virtuvinės spintelės mėsinį peilį. Diena iš dienos jis galvojo apie tai, kaip užbaigti savo gyvenimą. Jis perskaitė knygą, kurioje buvo aprašoma, kaip kiti persipjovė rankų venas ant plaštakų ir... amžiams. Jam tai rodėsi paprasčiausiai išėjimą iš sugriauto gyvenimo.
   Aš negirdėjau Natano, kada jis verkė visiškoje vienatvėje savo miegamajame, prisidėjęs šitą peilį prie savo riešo. Aš girdėjau tik variklio garsus mašinos skyriuje didžiulio karinio laivo ir savo balsą, kuris kartojo: „Visa Afrika turi būti išgelbėta“.

Konferencija rėmėjams

   Buvau susijaudinęs, kai pajutau, jog laivas vėl iš naujo juda ta kontinentine upe. Mano darbas buvo atvesti misiją „Kristus visoms tautoms“ prie krauju nuplautos Afrikos. Aš negirdėjau Natano verksmo, bet Šventoji Dvasia girdėjo. Ir Ji rūpinosi juo, jo kentėjimuose taip pat, kaip Ji rūpinosi praplėtimu mano upės.
   Kažkaip mane pakvietė pusryčių. Šį susitikimą rėmė kitas evangelistas. Tai, ką aš pamačiau ten, atvėrė man akis. Tas Dievo vyras pakvietė žmones ypatingiems pusryčiams, per kuriuos jis pristatė savo matymą ir pakvietė svečius tapti maldos partneriais. Šventoji Dvasia man pasakė, kad aš turiu padaryti taip pat.
   Pats geriausias viešbutis Johanesburge buvo „Karltonas“. Aš norėjau paties geriausio savo partneriams ir mes apsistojome jame pusryčiams. Aš nusiunčiau pakvietimus geriausiems krikščionių vadovams visoje Pietų Afrikoje. Norėjau, jog jie atvažiuotų pusryčiams su misija „Kristus visoms tautoms“, kur Dievas praplės mano upę.
   Ir jie atvažiavo! Kai aš sėdėjau už pagrindinio stalo, mano širdis prisipildė dėkingumo. Nė prie vieno iš stalų didelėje salėje nebuvo nė vienos laisvos vietos. Aš pasižiūrėjau į nuostabius krikščionių lyderių veidus visų denominacijų ir tarnavimų regione. Ten buvo kai kurie iš mano buvusių kritikų - žmonių, kurie anksčiau kalbėjo apie mane blogai, bet dabar norėjo palaikyti mūsų tarnavimą. Aš mačiau krikščionis verslininkus, politikus, pastorius, draugus ir tarnavimo vadovus. Organizacija “Kristus visoms tautoms“, be abejo , tapo svarbiu instrumentu skelbiant Evangeliją, pagalvojau aš, jeigu ji gali naudotis visos palaimintos minios palankumu.
   Pagaliau visiems svečiams buvo serviruojami pusryčiai ir mes pradėjome šiltą bendravimą. Aš vis dar girdžiu nuostabų prislopintą pokalbių toje salėje triukšmą, susimaišiusį su stiklinių ir stalo įrankių skambėjimu. Mane sujaudino suvokimas to, kad visi šie veiksmai vedė prie to, kad galbūt milijonai sielų bus išgelbėtos per mūsų organizaciją ateinančiais metais.

Kai Šventoji Dvasia kviečia atgailai krikščionis

   Po to atėjo laikas, kai aš turėjau pristatyti savo matymą. Nuėjau ant scenos ir vėl mano širdis buvo perpildyta. Padėkojau mano svečiams už tai, kad jie atėjo. Man buvo didelė garbė sužinoti, jog jie parodė susidomėjimą ir atsiliepė į mūsų kvietimą. Po to aš pristačiau Dievišką planą, kaip padidinti mūsų manevringumą. Atėjo laikas paprašyti jų prisijungti prie mūsų kaip maldos partneriai.
   Staiga Dvasia man sušnibždėjo į mano širdį: „Pakviesk juos atgailai“. (skaityti toliau)


Share:

2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis

Pusryčiai „Bismarke“

 
Aš jį vadinsiu Natanu, bet jis galėtų būti Nataša, Joganas ar Kirstenas. Jis - vienas iš milijono vyrų ir moterų, kurie išėjo į priekį, kad priimtų Viešpatį atsakydamas į kvietimą atgailai. Kai skaičiai tampa labai dideli, jie praranda savo prasmę. Aš manau, kad mes kai kada turime kalbėti tik apie vieną žmogų – vieną iš milijono. Ir aš kalbu apie Nataną.

Nesąžiningumo kaina
   Jis norėjo gauti vadybininko pareigas gimtajame mieste. Neseniai miręs jo tėvas laikė tas pareigas jam. Jis dievino savo tėvą. Ir jis žinojo, jeigu jis užims tą vietą, tai galės sau leisti vesti savo nuo vaikystės mylimą merginą. Jis taip stipriai norėjo gauti šias pareigas, kad apgaudinėjo kvalifikaciniuose testuose ir jį sugavo. Jo negarbė greitai tapo žinoma, jo reputacija sugriuvo, darbas – prarastas. Sužadėtuvės su viso gyvenimo meile buvo nutrauktos.
   Natanas ieškojo būdų siekdamas laimėjimų po savo kritimo, bet apie jo gėdą žinojo visi. Niekas nebuvo pasiruošęs duoti jam antro šanso. Jo gyvenimas užsimazgė jo savivalės pasekmėse ir už tai jam nebuvo ko kaltinti, išskyrus patį save. Tai banali ir gerai žinoma nuodėmės istorija.
   Bet aš nieko apie tai nežinojau, tai kaip aš galėjau pasirūpinti Natanu? Mane giliai jaudina, kad Šventoji Dvasia nesuvaržyta taip kaip aš. Ji žinojo kiekvieną Natano gyvenimo smulkmeną ir Ji rūpinosi juo. Ji rūpinasi visais „natanais“ mūsų pasaulyje. Niekas nepaliktas. Mes privalome tuo tikėti visa savo širdimi, jeigu mes tikri Evangelijos skelbėjai.
   Kada ši istorija prasidėjo, mano ankstesnieji metai Lesote buvo jau praeityje. Niekas daugiau nematė Reichardo Bonkės kaip misionieriaus. Aš buvau žinomas visų pirma kaip evangelistas. Aš organizavau „Kristus visoms tautoms“ tarnavimą Johanesburge. Ši organizacija tapo nuplautos krauju Afrikos laimėjimo instrumentu. Bet mano dvasia nenusiramino.
   Mes matėme stulbinančius rezultatus. Matėme dešimtis tūkstančių priimančių Kristų visoje Pietų Afrikoje. Rinkosi ištisi stadionai. Mes turėjome didelę palapinę, kuri galėjo sutalpinti 10 000 žmonių po viena danga. Bet dar daugiau žmonių rinkosi aplink palapinę, kad išgirstų Evangeliją. Ir vis dėlto neramus jausmas kankino mane iš vidaus. Ką tai galėjo reikšti?

Sapnas
  Kartą naktį mačiau sapną. Šitame sapne aš buvau su kapitono uniforma. Stovėjau ant tiltelio dideliame laive ir laikiau šturvalą. Laikydamas ratą rankose jaučiau mašinos skyriaus galingas vibracijas. Šis judantis gigantas perkėlinėjo tonas vandens. Laivas buvo ištisas plaukiojantis miestas. Jis buvo toks pat didelis kaip liūdnai žinomas „Bismarkas“ – Antro pasaulinio karo laikų vokiečių karinis laivas.
   Tuo tarpu aš pastebėjau, kad laivas buvo ne jūroje, kaip galima buvo tikėtis. Mano sapne plukdžiau laivą į viršų pagal srovę vingiuota afrikietiška upe naktį. Įsižiūrėdamas rūke į priekį aš mačiau lauką. Pasižiūrėjęs į abi puses, pastebėjau, kad krantai vis siaurėjo, tuo metu, kai aš kilau į viršų palei srovę. Aš suvokiau, kad mano didelis laivas pasmerktas. Jis niekada nepraplauks. Mes buvome pavojingose vandenyse.
   Aš žvilgterėjau, ar galiu apsisukti, kad išvengčiau katastrofos, bet kanalas buvo per daug siauras. Kelio atgal nebuvo.
   Man net plaukai pasišiaušė, kai aš suvokiau, kad į priekį kelio taip pat nebuvo. Kokia kebli padėtis!
   Mane apėmė šiurpas. Laivas buvo dideliame pavojuje ir viskas įvyko taip netikėtai. Man drebėjo rankos, kai aš žiūrėjau, kai didžiulis laivas artinasi vis arčiau ir arčiau prie neišvengiamos katastrofos. Iš beviltiškumo aš išjungiau variklius. Jie užtilo, bet aš tai padariau per vėlai. Galingos inercijos dėka laivas toliau judėjo į priekį.
   Staiga išgirdau šiurpų girgždesį nuo geležies prisilietimo su akmenuotu krantu. Ant denio atsirado atviros skylės. Didelis karinis laivas pasviro, kai siauri krantai sustabdė jį afrikietiškoje naktyje. Aš stovėjau tamsoje prikaustytas prie tos vietos ir gėriau siūbuojančių bangų garsą bei lauko vabzdžių triukšmą.
   Atsibudau išpiltas šalto prakaito. Puikiai supratau, kad ką tik mačiau sapną iš Dievo. Bet ką jis reiškė?
 - Viešpatie, - maldavau aš, - pasakyk, kas tai?
 - Laivas, - tarė Viešpats, - tai tavo organizacijos „Kristus visoms tautoms“ įvaizdis.
 - Viešpatie, mes užstrigsime? – paklausiau aš.
 - Ne.
   Aš pajaučiau didžiulį palengvėjimą, tai išgirdęs. Ir vis dėlto žinojau, jog mes buvome pavojinguose vandenyse. Turėjau atidžiai klausytis, ką Viešpats pasakys man, kaip išvengti laivo sudužimo.
 - Dideliam kariniam laivui reikia daug daugiau, nei tik karinė jėga, - išgirdau Jo balsą, kuris kalbėjo mano širdyje. – Jam reikalingas manevringumas.
 - Taip – taip, - sutikau aš.
 Aš vis dar prisimenu baisų momentą, kai supratau, kad neįmanoma pasukti laivo, jog išvengčiau aklavietės. Visas laivas su visa jo nuostabia jėga buvo suspaustas nejudančioje padėtyje dvejų paprastų upės krantų.
 - Tavo pamatas labai siauras ir mažas, - pasakė Viešpats. – Su kariniu laivu viskas tvarkoje, bet praplėsiu upę dėl tavęs, kad galėtumei pereiti. Pridėsiu maldos partnerių misijos „Kristus visoms tautoms“. Kiekvienas maldos partneris praplės upę dviem centimetrais.
   Dabar supratau, kodėl mano dvasia nerimavo. Dievas perspėjo mane dėl problemos, apie kurią aš nežinojau. Dėl Savo didelės meilės ir išminties Jis davė man Savo planą, kaip išvengti nelaimės. Visa mano energija buvo sukaupta į Jį. Aš nusprendžiau, kad būsiu paklusnus Dievui ir rasiu būdą surinkti naujus maldos partnerius, kad praplėstų upę. (Skaityti toliau)


Share:

Dienos eilutė

Kai teisieji valdo, tauta džiaugiasi, o kai valdo nedorėliai, tauta dejuoja. (Patarlių 29:2)

Susisiekite su mumis

Vardas

El. paštas *

Pranešimas *